tįsčioti

tį́sčioti, -ioja, -iojo Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, tįsčióti, -iója, -iójo 1. iter. dem. tįsti 1: Tep smarkiai gieda, kad net žiburys tį́sčioja Gs. Ugnis tį́sčio[ja] – kaukas leka Ggr. Lankstus ugnies liežuviai rangosi žaizdre ir tįsčioja rš. Šešėliai slinko pro beržynėlį, pro mišką, tįsčiojo prie lūšnelių J.Marc. | intr. išsitiesti ir vėl susitraukti: Lėkdamas aičvaras labai tį́sčioja Ps. 2. tr., intr. O9LII356 tampyti, timpčioti už ko suėmus: Tįsčio[ja] už drabužį – tįst tįst J. Už plaukų tįsčioti J. Tįsčió[ja] tįsčió[ja] vyrai, nepaplėša pėdų iš anos [prastai nukrauto] vežimo DūnŽ. Netįsčiok arklio – lai bėga, kad bėga Šts. ║ intr. truktelėti ir vėl atleisti (apie arklį): Arklys neveža, tik tį́sčioja Gs. ║ intr. prk. nepajėgti kaip reikiant išgiedoti: Menko balso [vargonininkas] – tį́sčioja, tį́sčioja, būdavo Pg. 3. tr. tiesinėti, timpčioti: Kieme ne taip tamsu, todėl stypčioti tarp obelų, tįsčioti kaklą nelabai gerai rš. 4. intr. tampytis, purtytis: Kad užeina kregas, pakanka tį́sčiot Ėr. 5. intr. eiti dideliais žingsniais: Ko dabar tį́sčioji kaip gandras?! Up. 6. tr. impers. tvinksėti, tvinkčioti: Panagę pasidūriau: skauda, tį́sčio[ja] Jrb. Ma[n] naktį pradėjo tą pirštą tį́sčiot – negaliu užmigt Jrb. Mun dantį tį́sčio[ja] – bene gels Šts. \ tįsčioti; ištįsčioti; sutįsčioti